Diena po dienos

Kaip greitai bėga laikas, atrodo tik tik išėjau mėgautis atostogomis, o jau du mėnesiai.  Taip daug visko nutiko. Ir kartu kaip ir nieko ypatingo. Darbų sąrašas netrumpėja nors tu ką. Laiko tai tikrai turiu, bet supratau vieną dalyką, kad jau ko ko, o kompo tai visai nepasiilgstu ir per šias atostogas norisi tik eiti, keliauti, sužinoti, atrasti ir pan. :) Štai pagaliau panaudojau savo šilko tapybos dovaną – kuponą. Meditacija ir nuostabus patyrimas. Iš pradžių – niekas neaišku, kaip čia taip reikės visą šilko skarelę padengti dažais? O po to valandėlė po valandėlės ir gimė pirmas darbelis. Malonumas ne iš pigiųjų, o gaila, galima būtų ir dažniau užsiimti. Nuotraukoje – gabalėlis mano “meno”.  Aš tikrai neturiu “rankos” tapybai, o ir polėkio gero trūksta, šitas savybes susirinko mano sesutė, man lengviau su taikomaisiais menais sekasi – pvz. fotografija:) Taigi teko pagalvoti kaip gi čia užpildyti tą skarelę, minčių tai įvairiausių prigalvojau, bet va savo ranka visai nepasiklioviau… Gavosi kas gavosi. Pagal spalvas ir liejimą teptukų dėstytoja sakė kad esu labai jautri, tuomet prisiminiau kaip renkantis vestuvių puokštę gėlininkė irgi pasakė “koks švelnumas/jautrumas”. Tikrai turiu šią savybę, kartais ją neigiu ir nenoriu pripažinti, aš gi skorpionė, tai kaip skorpionas gali būti jautrus? Skorpionais – atšiaurūs, kerštingi…. Nors, ko gero, taisyklės išimtis tik patvirtina taisyklę ar ne?  Žadėjau rašyti, bet vis tas nenoras sėdėti prie kompo, iš kitos pusės – pasiilgau ir tokio bendravimo. Žinau, kad yra laukiančių. Gera girdėti, kad skaityti tas mano padrikas mintis kažkam malonu. Tai nežadu, bet tikiuosi pasitaisyti.

Dabar gi gyvenam laukimu… Nes leliukas jau stipriai stipriai įsispiria į pilvuką ir regis jam darosi ankštoka. P.S. o kas seniai mus matė galite pažiūrėti čia kaip visada stebiuosi Aleksandro talentu. Ir kada aš taip mokėsiu fotografuoti, a?:)