Atviras laiškas: Tavo gimimo istorija

Nuotrauka: 2011 liepos 2d. 13:27

Labas dukruže,

Ilgai galvojau rašyti tau atvirą laišką ar rašyti slaptą skirta tik tau. Nusprendžiau, kad parašysiu abu. Rašau atvirą, nes daug žmonių nori išgirsti kaip gi mums sekasi, nes šį dienoraštį skaito daugiausia artimi žmonės. Nežinau, bet labai tikiuosi, kad tada, kai jau suvoksi kas čia parašyta ir pati galėsi skaityti jis vis dar egzistuos. Sako, internete informacija nepradingsta. Žinai, turi jautrią mamą, tikrai. Rašau – o gerklėje gumuliukas džiaugsmo, akyse – ašaros kaip pupos, nes vien mintys apie tave daro mane labai laiminga – vis dar negaliu patikėti, kokia tai yra laimė ir gyvenimo pilnatvė – žiūrėti į tave, ramiai šiuo metu saldžiai snaudžiančia. Bet apie viską nuo pradžių.

Beveik prieš metus mane vis aplankydavo mintys – kad jau pats laikas turėti savo vaikutį. Pradėjom apie tai kalbėti su tavo tėveliu ir vieno tokio pokalbio metu abu nusprendėm, kad idealiu atveju norėtume turėti vaikelį, gimusį liepos mėnesį. Tu gi žinai, mes abu su tėveliu skorpionai, taigi norėjom į savo gretas priimti dar vieną žnypliuoti. Laukti iki vasario ir bandyti pradėti skorpionuką atrodė beprotiškai ilgas laikas, todėl nusprendėm, kad vėžiukas būtų pats tas :) Be to, aš pati labai norėjau pasidžiaugti pupsančiu pilvuku tuomet, kai žydi gėlės, kai žalia, daug uogyčių ir kitų vasariškų gėrybių. Kai gali braidyti po vasaros pievas su suknia… Atrodė, kad viskas bus tiesiog idealu – juk jeigu gimsi liepa, bus galima mėgautis išėjimu į lauką ir nereikės dienelių leisti tik namučiuose (juk paskutinės dvi žiemos pas mus buvo beprotiškai šaltos). Po truputi ruošėmės pradėjimui, aš gėriau folio rūgštį, kartu su tėveliu skaičiavom dieneles, matavom temperatūrą ir laukėm progos. Dabar jau žinom, kad maždaug spalio viduryje tu buvai pradėta – kai mamytės ir tėvelio mikroskopinės ląstelės susijungė. Mus netrukus aplankė liūdna žinia – spalio 18d. mirė mano senelis Antanas, kuris beprotiškai laukė proanūkių. Labai gaila, kad jums nebuvo lemta susitikti gyvai, bet labai tikiuosi, kad paveldėjai jo vyrišką rūpestingumą ir kantrumą. Visada stebėjausi kaip žmogus gali būti toks geras… Tu dar turbūt ne kartą išgirsi ir mūsų giminėje sekamą istoriją apie tai, kaip aš būdama kokių 3-4 metukų “padėjau” diedukui pieno kibirą užnešti į kalną, būdama pas jį ant rankų (mažos kojytės buvo pavargusios, tai senelis į vieną ranką paėmė mane, į kitą – pieno kibirą, o aš ir sakau “Dieduk, tau turbūt labai sunku – duok padėsiu tau kibirą nešti”, ir jis pakėlė ranką su kibiru, kad galėčiau įsitverti į rankeną ir nešti kartu. Turbūt net nereikia sakyti, kad aš jam tikrai nepadėjau tuo metu, gerai, kad kalnas ne labai ilgas ir status pasitaikė).

Spalio pabaigoje vis dar laukdami gerų žinių iškeliavom su tėveliu į Vengrija, taigi, būdama vos kelių savaičių jau buvai varlė keliauninkė. Kelionės metu vieną rytą mane labai supykino ir tuo metu norėjau jau džiaugtis, kad ko gero, mes jau laukiam savo stebuklo, bet protas kuždėjo – džiaugtis dar per anksti, palaukim ir pamatysim. Tai buvo ko ne vienintelis kartas, kai mane supykino viso nėštumo metu. Grįžus aišku puoliau daryti nėštumo testo – bet jam dar buvo per anksti, juk buvai mažutė, besidalijanti ląstelė. Praėjo dar savaitėlė – tėčio gimimo dienos proga aš iš pačio ryto skubėjau pas nykštukus testo darytis, atrodė, kad tai būtų pati nuostabiausia dovana, kokią galima padovanoti. Tu gi buvai slapukė, bet antroji juostelė tą rytą pasirodė – tiesa, labai labai neryški. Džiaugėmės ir šventėm tyliai, laikydami kumščius, kad viskas taip ir būtų. Praėjus dar kelioms dienoms nėštumo testas abejonių nepaliko, tai teliko pasirodyti gydytojai ir patvirtinti nėštumą. Lapkričio 29 d. jau turėjom pirmąją echoskopo nuotrauką. Tuomet buvo vienas turbūt ilgiausių laukimų – sulaukti 13 nėštumo savaitės ir  kad tik viskas būtų gerai, nes tuomet didžiausia rizika prarasti užsimezgusią gyvybę. 13 savaitė turėjo pasibaigti gruodžio 26d. – tai buvo puiki proga būsimiems seneliams pranešti džiugią žinią. Kelios dienos iki Kalėdų skubėjau pasidaryti echoskopo nuotraukų – seneliam įrėminti ir padovanoti šia proga. Echoskopo metu buvai tikra išdykėlė – nuolat muisteisi ir vis atsukdavai nugarytę – turi tikrai nuostabų stuburiuką, bet norėjosi tave įamžinti ir profiliu, kad seneliai geriau įsižiūrėtų. Gydytoja buvo labai gera ir kantri, padarėm nemažai nuotraukyčių, kad turėtume iš ko išsirinkti. Kalėdos buvo pilnos ašarų. Tada labai norėjosi praleisti jas visiems kartu su mano mama ir tavo tėvelio gimdytojais, bet mano mamytė susirgo, taigi visus tavo būsimus senelius teko lankyti atskirai. Visi labai džiaugėsi ir kartu laukė tavęs ateinant. Sausio pabaigoje kartu su mama buvom Druskininkuose – pailsėti. Puikiai praleidom laiką ir aš, atrodo, po truputi pradėjau justi mažus pabangavimus pilvuke, lyg drugelio sparnelių virpėjimą – jų laukiau labai labai.

Sulaukėm nėštumo vidurio – 20 savaičių. Tyrimai visi buvo puikūs, echoskopo tyrimas rodė, kad vystaisi gerai. Abu su tėčių smalsavom, ko gi mes laukiam, bet lyties taip ir neparodei – nuolat nusukdavai nugarytę arba suspaudus kojytes sėdėjai :) Tikra slapukė. Vasario pabaigoje jau jutau labai stiprius spyrius ir tėtis išgyveno tuos potyrius kartu. Džiaugėmės, kad pradėjai su mumis bendrauti, kartais atsakydavai į klausimus, kartais ramiai, o kartais audringai reaguodavai į tėčio tau kas vakarą sekamas pasakas. Kovo mėn. visi tris apsilankėm “Roxette” ir “Gregorian” koncertuose. Pagal tavo elgesį pilvuke sakyčiau, kad tau labiau patiko “Gregorian” ir ypač mušamųjų partijos:) Prasidėjus trečiajam nėštumo trimestrui  pradėjai žagsėti, o tėtis girdėdavo pro pilvuko sienelę kaip greitai ir stipriai plaką maža širdutė. Išsiruošėme į dar vieną kelionę – į Ispaniją. Tai buvo vienos gražiausių atsotogų iš iki šiol turėtų. Abu su tėveliu tiesiog mėgavomės laukimu ir tinginio dienomis.

Balandžio 20 d. buvom dar kartą echoskopo tyrimo. Šį kartą norėjom ne tik sužinoti ar vystaisi gerai, bet ir pamatyti į ką gi būsi panaši – darėmės 3D echoskopo tyrimą. Gydytojas tik pridėjęs skanerį (nežinau kaip jis tiksliai vadinasi) pamatė ir “kavos pupelę” tarp kojyčių ir paklausė “ar žinome lytį?”, mes sakėm, kad nežinom, bet labai smalsaujam:) Tyrimo metu buvai tikra jogė – atsisėdus, kojytes užsikėlus sau ant ausų ir rankomis prisiglaudus sau prie veiduko. Gegužės pradžioje aš išėjau nėštumo atostogų, pradėjau lankyti nėštukių jogą – sportavome kartu ir ruošėmės gimdymui. Norėjau, kad tu apsiverstum į patogią padėtį ir tavo atėjimas į pasaulį būtų lengvas tiek tau, tiek man. Laukimo savaitės bėgo greitai ir kai manęs paklausdavo ar nesunku, ar nesinori greičiau, aš tokių klausimų nesuprasdavau. Man buvo labai gera su savo pilviuku, gera jausti judesiukus, žagsuliukus, juokinga, kai kutendavai man šonkaulius, o vėliau ir dubens kaulus. Galėjau džiaugtis ir džiaugtis – žinojau, kad ateisi į pasaulį tada, kai pati norėsi, kai būsi pasirengus ir aš padarysiu viską, ką galėsiu, kad tau būtų gerai. Gegužės antroje pusėje su tėčiu susiruošėm į fotosesiją pas Aleksandrą. Nuostabiai praleidom laiką, o kai gavom nuotraukas įsišiepę dar kelias dienas sėdėjom ir negalėjom atsidžiaugti. Tikimės, kad ir tau šios šviesios, švelnios ir kartu labai ryškios nuotraukos bus tiek pat mielos kiek ir mums.

Vieną vakarą tavo tėtis labai pralinksmino mane. Kaip visada uždėjęs ranką ant pilvuko laukė spyrių ir judesiukų. Tą vakarą judėjai labai daug ir audringai ir po vieno tokio “rimto spyrio” tėtis paklausė manęs – “O tu jautei?” :) Juokėmės visi kartu. Kaip gi mama galėtų nejausti? Dažnai tėtis manęs klausdavo, kaip aš iš viso miegu, nes jis atėjęs miegoti vėliau visada pridėjęs ranką prie pilvuko jausdavo audringą “davimasi”.

Birželis – buvo ramus paskutinio laukimo mėnuo. Supirkom paskutinius reikalingus daiktelius, ruošėm su tėveliu kambarį. Tiesa 11 d. dalyvavom mudvi dviese Rūtos mergvakaryje prie jūros, supomės net ant atrakcionų:) o 18 d. Rūtos ir  Eimanto vestuvėse. Svečiai pergyveno dėl mūsų abiejų, bet jautėmės puikiai, nebuvo priežasties nerimauti. Viduryje mėnesio pasirodė ir priešpienis – ženklas, kad mažiukas žmogeliukas ruošiasi į pasaulį, o mama ruošiasi jį maitinti. 22 birželio pagimdė Karolina, nors pagal planą, turėjogimdyti pora dienelių vėliau už mane. Važiavom aplankyti trumpam mažojo Oskariuko, tavo  ketvirtos eilės pusbrolio:) Birželio 29 d. tėvelis surinko lovytę. Pataisius pataliukus pačiai norėjosi į ją tilpti ir susirangyti – buvo miela ir gražu žiūrėti, planavau šeštadienį įamžinti pilvuką šalia lovytės… Juk tai lovytė, kurioje pati užaugaus ir joje užaugo tavo tetą Ernesta:) Bet taip ir nespėjau…  30 d. nuėjau dar į šilko tapybos kursus, liepos 1 d. susitvarkiau namus, išploviau langus, grindis, kad tik laukimas būtų šviesus ir šiltas. Gydytoja sakė, kad gimdysiu apie 11 d:) Atrodė, kad turim dar daug daug laiko.

Tuo tarpu tu nusprendei visai kitaip – vietos pilvuke buvo mažokai ir pasiprašei į pasaulį iki 40 savaičių terminui likus 2 dienoms – lygiai kalendorinių metų viduryje. Tuo žymi ši data kalendoriuje. Gimimo išvakarėse man nuėjus į parduotuvę norėjosi visko – ir saldainių, ir šokolado, ir sausainių, ir gerti, ir vaisių, nežinojau už ko griebti:) Nors anksčiau niekada taip nebuvo… Vakare gi pradėjo tinti kojos – na va pagalvojau – prisišnekėjau, kad lengvas nėštumas. Paskaičiau straipsnį apie gimdymą ir nuėjau gulti. Prabudau apie pirmą val. – galvojau kad nuo pilvo skausmų – kažką ne taip suvalgius iš to noro begalinio:) Nuėjau pas nykštukus, grįžau ir  vėl užmigau. Po pusvalandžio – tas pat, tik skausmai tai užeina, tai praeina… Pagalvojau gal parengiamieji sąrėmiai… Po valandėlės jiems neišnykstant – pradėjau registruoti, dar po pusvalandžio skambinau tėčiui, kad parvažiuotų, nes jie buvo reguliarūs – kas 5 minutes. Nusiprausiau, susišukavau, susidėjau paskutinius daiktelius į ligoninės tašę ir laukiau. Grįžo tėtis irgi nusiprausė, nes man atrodė, kad vis netikras pavojus :) ir iškeliavom į Vilniaus gimdymo namus. 4:30 jau buvom ligoninėje. Po apžiūros gydytoja pasakė, kad gimdos kaklelis vos pradėjęs vertis ir liepė palaukti, galvojau išsiųs namo, bet paguldė į 2 gimdyklą (matai liepos 2 diena, 2 gimdykla, turbūt tai bus tavo skaičius). Pradėjo rašyti tavo toniukus. Tėtis viską fotografavo ir filmavo, taigi turėsi daug atsiminimų, pati pamatysi, kaip viskas vyko… kaip ilgai mama buvo su šypsena veide… kol neprasidėjo “kosmosas” – skausmingi sąrėmiai, nes pradėjo l. greitai vertis gimdos kaklelis. 10:25 atrodė, kad labai noriu pas nykštukus, pritupiau prie kamuolio ir plyšo vadenmaišis – nubėgo vandenys…. Tėtis nubėgo pasakyti akušerei, o aš pajutau stiprų spaudimą apačioje… Tu buvai visai šalia. Atsiguliau, gydytojai pasakius, kad “gimdau”… Ir tuomet jau tik pro miglą girdėjau gydytojos ir labai šaunios akušerės Gitanos nurodymus ką daryti, jaučiau nuolatinį tėčio palaikymą – kad aš galiu tai padaryti, po poros sąrėmių su stangomis ir mano, gėda prisipažinti, bet klykimo (sakiau sau nerėksiu, bet tuo metu buvau kažkur kitur, kūnas darė ką norėjo) akušerė pasakė matau galvutę – 3 sąrėmiai su geru stumimu ir bus viskas, aš ja nelabai patikėjau, bet tėtis irgi pasakė – “tikrai matau galvute ir plaukučius”. Ir tuomet pasistengiau :) Prieš tai buvo 150 +-20 neregistruotų sąrėmių, o gimdymo metu tikrai buvo tris sąrėmiai su stangomis ir tu buvai paguldyta jau ANT mamos pilvuko.  Negalėjau patikėti, gimei per 15-20 min. Jas atsimenu kaip kažkokį “kosmosą”, kažkas nepaprasto ir nepakartojamo, kažkoks stebuklas.   Geriausias jausmas iš visų kada nors patirtų – kai šlapias bejėgis kūdikėlis guli ant pilvuko ir pasitiki tavimi, laukia iš tavęs dėmesio ir meilės. Gydytojai pagal APGAR skalę įvertino tave 10 balų. Gimei 2,638 kg ir 51 cm. Tikra mūsų coliukė manekenė ilgomis kojytėmis. Didelės mėlynos akys žiūrėjo tiesiai į mane, maža burnytė ieškojo maistuko. Jau po valandėlės pati pavalgei ir saldžiai užmigai.  Mamytei gimdymas praėjo irgi be jokių komplikacijų taigi buvom sveikos ir laimingos pagaliau susitikusios.

Gaila, kad tuo metu neturėjau kameros savo rankose… kad tu būtum mačiusi laimingo tėvelio akis… Tiesiog švytėjo laime ir džiaugsmu tave pamačius. Vis kartojo – kokia ji gražutė, negalėdamas atitraukti žvilgsnio nuo tavęs, vadindamas savo “prinčipesa”. Jis tikrai labai pagelbėjo, buvo kantrus viso gimdymo metu ir jo parama ir pagalba buvo labai reikalinga. Žiūrėdami į tave neradom labai ryškių savo bruožų – tai, ko gero, išryškės vėliau, tiesa tėvelis sakė, kad ant galvos tau kaip ir pas jį yra 2 sukūriukai, o nosytė panaši į maniške. Kad ir į ką panaši bebūtum šiuo metu linkim tik užaugti sveikai ir sugebėti susikurti laimę pačiai sau su mūsų begalinę pagalba ir meile. Kiekviena akimirka praleista kartu teikia mums begalę džiaugsmo, vis žiūrim ir žiūrim į tave… man vien pagalvojus apie tave teka ašaros. Tu nuostabi. Pati pačiausia iš visų.