pažadu pasitaisyti

arune — Tue, 15 May 2012 12:41:40 +0000

o viešai duotų pažadų – reiktų laikytis

10 Ugnytės mėnesiadienis

arune — Wed, 02 May 2012 14:16:42 +0000

10 ir ką čia daugiau bepridursi? Mojam “atia” ir džiaugiamės per 2 dienas atėjusiu pavasariu.

9 Ugnytės mėnesiadienis

arune — Mon, 02 Apr 2012 10:36:51 +0000

Šį kartą truputi kitaip :) nes ryte eilinį kartą vis dar nustebau kad ne pavasaris dar… O mes augam… augam, dienos bėga…

Apie dėmesį

arune — Fri, 30 Mar 2012 17:18:49 +0000

Gera gauti gėlių be progos, arba kai ta proga – “todėl, kad negavau žibučių” . Bet dar labiau man patinka, kad dabar, kai gaunu gėlių visada būna staigmena ir mažajai. Gera žiūrėti į tas puokštes ir matyti tą ypatingą vieną gėlytę skirta Ugniukei. Ačiū mylinčiam vyrui ir tėčiui. Mums gera su tavim:)

Su Gimimo diena, miela teta

arune — Mon, 26 Mar 2012 22:20:10 +0000

Kuo būsiu užaugus?

arune — Sat, 24 Mar 2012 13:47:10 +0000

Turiu prisipažinti, kad pastarosiomis dienomis labai dažnai apie tai pagalvoju. Prasidėjo viskas taip: mūsų Guzikiukas serga, kasdien vežam su Ugnytę jį į veterinarijos kliniką ir stebėdama kaip mažoji reaguoja į gyvūnus (pradedant nuo paukštelių iki šuniukų, kačiukų ir pan.) ir dar paskaičius apie rekomenduojamus augintinius pagal horoskopo ženklą pagalvojau, kad mažoji išaugtų į puikią gyvūnėlių gydytoją, na bet čia tik mintis, kuo ji bus užaugus – nuspręs pati. Kaži ar bus ryžtinga ar klajos, kol atras savo kelią… Privertė susimąstyti mane ir apie pačios norus, svajas… Privertė susimąstyti, ar jau užaugau. Ar žinau, kuo būsiu užaugus. Štai būdama visai visai mažytė niekada nežinojau ką atsakyti į klausimą “Kuo būsi užaugus?”, mane jis net kiek erzino, man norėjosi, kaip turbūt kiekvienam vaikui, UŽAUGTI, nes atrodė, kad būti suaugusiu, daug linksmiau ir įdomiau. Vėliau, paveikta darželio grupės mergaičių kelis mėnesius norėjau būti kirpėja, net zyziau mamai, kad leistų pasipraktikuoti ant kelių turimų lėlyčių. Neleido, ir gerai. Pradėjus lankyti mokyklą, žinoma, MOKYTOJA tapo svajonių profesija – nes, ji tiek daug žino, ji gali atsakyti į visus klausimus, net į tokį “Ar nukirtus visus pasaulio medžius ir pagaminus kopėčias pasieksiu dangų?”. Dar ir dėl to, kad mokytoją turėjo nuostabų, dailyraščiu užvesta dienyną, kuriame rašė įvertinimus…. Mokytoja buvo Dievas, rimtai :) Iš vaikystės žaidimų pamenu, kad ir ką žaistume, man reikėjo būti prie popierių, buvau tokia “popierinė onutė”, pvz. jei žaisdavom ligoninę – tai sėdėdavau registratūroje ir pan. Palankius mokyklą supratau, kad mokytoju būti labai sudėtingas darbas, pažiūrėjus į išprotėjusius ir šiek tiek suvaikėjusius (ne visai teigiama prasme) mokytojus pagalvojau, kad geriau jau mokytoja nebūsiu… Echhh kaip aš pavydėjau savo sesei, kuri labai aiškiai jau būdama 4 metų pareiškė, kad užaugusi bus “ARKLIU” (Ernesta, nesupyk, ši istorija, kaip ir “man tik gera” valgant antrąjį tortčiuką visada išliks atmintyje). Dar man labai patikdavo pas mamą darbe Universalinėje parduotuvėje, tai regis, buvo etapas kai galvojau, kad būti pvz.batų pardavėja – svajonių darbas (nes gi gali visus batus išsimatuoti). O kuo toliau – tuo sunkiau – artėjo 12 klasė, baigaimieji… aš vis dar nežinojau kur stoti. Net buvau sumąsčius bandyti laimę karo akademijoje – nes gi ten uniformos, griežta tvarka ir pan.- visai ne pro šali išsibarčiusiai merginai suprasti, ko ji nori iš gyvenimo. Šalutinis teigiamas dalykas – ten nebus kvailų blondinių (atsiprašau, nieko nenoriu įžeisti, tiesiog buvo toks tarpsnis gyvenime, kai moteriškos “bėdos” man atrodė tokios kvailos, kad su merginomis nebuvo apie ką kalbėti). Taigi ko noriu nežinojau, žinojau, tik kad niekada nebūsiu gydytoja ir teisininkė (turiu pripažinti, kad esu tiesiog per jautri žmonėms). Parodoksalu ar ne, per jautri būti gydytoja, bet mielai žingsniuočiau į karo akademiją :) Taip, o visi giminės, pagal mano mokymosi rezultatus pranašavo tik gydytojos karjerą, dėl ko aš jų visų nemėgau – norėjau, kad kas pasiūlytų kokią kitokią profesiją. Pabaigiau 12 klasių įstojau ne ten kur norėjau, bet vėliau negalėjau atsidžiaugti šia likimo dovana. Bakalauro studijos KTU buvo tvirtas mano tolimesnės ateities pagrindas. Ten gavau daug, labai daug – nuo pasitikėjimo savo jėgomis iki išgrynintos tiesos, ar bent jau tuo metų taip atrodė – svajonių darbas – žmogiškųjų išteklių srityje – svajonių svajonė – bendrauji su žmonėmis, tobulėji ir pan :) Mačiau jį per rožinius akinius. Ir, o kokia laimė baigus mokslus – man pavyko įsidarbinti būtent Personalo skyriuje. O vėliau laimė dar labiau nusišypsojo, nes gavau visiškai ne rutininį laba įdomų ir kūrybingą darbą rinkodaroje. Pamėgau fotografiją, vis dar domiuosi žmonių suvokimu, rinkodara apima labai daug – nuo darbo su žmonėmis iki popierinių reikalų, planavimo, koordinavimo ir pan. Nuostabus darbas, tikrai tikrai, ypač kai pasaulis keičiasi ir nuolat tobulėji, kad neatsiliktum, kad darbą padarytum kuo puikiausiai (taip taip maksimalizmas dažnai praverčia, bet kartais dėl to laiko sau nelabai ir lieka). Tiesa, kartais darau žioplas klaidas, arba paskubu. Dėl ko dar mokykloje matematikos mokytoja teigė, kad būsiu mokslininkė, nes esu per daug išsiblaškius, nors ir protinga:) Atrodė, kad nežinomybės “kuo būsiu užaugus” staiga pradėjo pildytis ir virsti svajonėmis – darbas personalo skyriuje, vėliau rinkodaroje. Tada dar užsimaniau tapti fotografe – kuo mielai užsiiminėju, o dar vėliau pradėjau siekti karjeros motinystės srityje. Šiuo metu esu įdarbinta 24 valandas per parą :) Puiku. Tik aš vis dar nežinau, kuo būsiu užaugus. RIMTAI. Ne taip, kaip tos pasėtos žolelės ant palangės, kurios gal ir nežino kuo bus, bet aš tai apie jas viską žinau.

Ugnės 8 mėnesiadienis

arune — Fri, 02 Mar 2012 12:55:46 +0000

8 mėnesiai, 8 kg. Vis dar nenoriai valgo kitą maistą, bet darosi labai gudri panelytė:)

Pavasaris

arune — Thu, 01 Mar 2012 10:38:36 +0000

Atkeliauja pašto ženkliuke:)

Ugnytės 7 mėnesiadienis

arune — Thu, 02 Feb 2012 09:31:53 +0000

Mhm… gilūs apamąstymai pastarosiomis dienomis užpuolę…mažoji dar tokia maža, o liko tiek nedaug vos 5 mėnesiai ir reiks keliauti į darbelį, o ji dar net maistelio kito, išskyrus mamos pienelį, nenori valgyti…. ką gi reiks daryti? Kaip gi tos mamos verčiasi? Taip, per 7 mėnesius mažoji beveik parigubėjo svoriu (dabar 7,5 kg) ir paaukštėjo 19 cm :) bet mamai ji dar tokia mažutė kleckutė. Aš vis dar nieko nespėju, nors kaip ir nieko tokio nedarau, “To do” sąrašas kaupiasi, laikas bėga… Reikia kažką daryti :)

Ugnytės 6 mėnesiadienis arba – jau pusė metų :)

arune — Mon, 02 Jan 2012 11:20:12 +0000

Visus 5 meškinus atskirai su Ugniuke jau nufotografavom, taigi 6 mėnesio proga į nuotrauką papuolė visi, o mažoji Ugnytė vaidino šeštajį meškiuką :) Vartytis vis dar tingisi, su rankytėm dar ne visai susitaria, bet Ugniukė tau tikrai didelė. Klijavau albumą prieš kelias dienas su jos pirmosiomis nuotraukomis, tai net nesitikėjo, kokia mažiukė ji buvo. O dabar va moka pėdutes į burną susidėti ir šiaip pradėjo pasaulio pažinimą per burną… Taigi mamai belieka pasiraitoti rankoves ir pulti košių virti. Papasakočiau ir daugiau, bet mažajai reikia jau dėmesio, taigi skubu dalintis nuotrauka ir linkių gražių, sėkmingų Naujųjų.

Bella Foto